Šv. Dominyko bažnyčia (rektoratas)


 
Šv. Dominyko rektoratas. 
Bokštas
Aukštadvario Šv. Dominiko bažnyčia stovi Aukštadvaryje prie Aukštadvario–Vievio kelio. Pirmoji medinė bažnyčia pastatyta 1518 m. remiant vyskupui Vaitiekui Radvilai. Antroji – mūrinė – pradėta statyti 1629 m. miestelio savininko Jono Alfonso Liackio lėšomis, šalia įsteigtas Dominikonų vienuolynas ir pradinė mokykla. 
  Aukštadvario Šv. Dominiko bažnyčia stovi Aukštadvaryje prie Aukštadvario–Vievio kelio. Pirmoji medinė bažnyčia pastatyta 1518 m. remiant vyskupui Vaitiekui Radvilai. Antroji – mūrinė – pradėta statyti 1629 m. miestelio savininko Jono Alfonso Liackio lėšomis, šalia įsteigtas Dominikonų vienuolynas ir pradinė mokykla. Visas kompleksas pabaigtas statyti tik 1667 m. Jonui Liackiui jau mirus (1646 m.). 1832 m. Rusijos valdžia vienuolyną uždarė. Vienuolyno pastatuose buvo įrengtos kareivinės, o bažnyčia 1843 m. pertvarkyta į cerkvę. Per Pirmąjį pasaulinį karą vokiečiai cerkvę pavertė grūdų sandėliu. 1919 m. pastatai grąžinti katalikams, o 1923 m. vysk. Jurgis Matulaitis perdavė Moterų kultūros draugijai. Vienuolyno patalpose buvo įkurta žemės ūkio mokykla.
   Po Antrojo pasaulinio karo bažnyčioje buvo sandėlis, vėliau restoranas. Po nepriklausomybės atgavimo pastatai grąžinti tikintiesiems.
 Šiuo metu Šv. Dominyko bažnyčios rektorato rektorius kun. Juozas Bakšys.

Šv. Dominyko rektoratas. Kiemelis











ŠV. DOMINYKAS



Šv. Dominykas, vienuolis (1170–1221), minimas rugpjūčio 8 dieną.


 
Šv. Dominykas
Dau­ge­ly­je Pie­ti­nės Pran­cū­zi­jos kai­me­lių, ir ne tik juo­se,  ėmė leis­ti pa­vo­jin­ga katarų ere­zi­ja, tarp ka­ta­li­kų su­kė­lu­si ne­si­bai­gian­čius ne­ra­mu­mus.

  (Iš­ver­tus iš grai­kų kal­bos „ka­ta­rai“ reiš­kia „skais­tūs“). Jie, at­gai­vin­da­mi se­ną ma­ni­chė­jų te­ori­ją, tei­gė, jog pa­sau­lį val­do du prie­šin­gi – gė­rio ir blo­gio – pra­dai. Tad vi­są su­tver­tą pa­sau­lį jie da­li­jo į tai, kas jų ma­ny­mu bu­vo ge­ra, ir tai, ką ma­nė esant blo­ga. Jiems gė­ris bu­vo sie­la, o blo­gis – kū­nas, gė­ris – dva­sia, o blo­gis – ma­te­ri­ja. Tad šei­mą, vi­suo­me­nę ir net­gi ma­te­ria­li­ą­ją Baž­ny­čios da­lį smer­kė lai­ky­da­mi jas pra­žu­vu­sio­mis dėl nuo­dė­mių. Tai bu­vo per­dė­tas pe­si­miz­mas, gi­liai prie­šin­gas ra­miai krikš­čio­ny­bės vil­čiai.

Ir vis­gi ši ere­zi­ja ėmė pa­vo­jin­gai plis­ti ir ka­žin kiek pro­tų bū­tų už­gniau­žu­si sa­vo nuo­din­guo­se gniauž­tuo­se, jei­gu bū­re­lis drą­sių, Do­mi­ny­ko de Guz­ma­no (Do­min­go de Guz­mįn) va­do­vau­ja­mų vie­nuo­lių ne­bū­tų jai už­kir­tęs ke­lio.
  Do­mi­ny­kas bu­vo is­pa­nas, gi­męs 1170 me­tais Ka­la­ru­e­gos mies­te, Kas­ti­li­jo­je. Tuo pa­čiu lai­ko­tar­piu Asy­žiu­je gi­mė ir ki­tas di­dis vie­nuo­lių or­di­no įkū­rė­jas – Pran­ciš­kus. Ki­lęs iš kil­min­gos šei­mos, Do­mi­ny­kas pir­muo­sius sa­vo gy­ve­ni­mo me­tus pra­lei­do ra­miai, per­ėjo vi­sus mo­ky­mo­si eta­pus.
  Bū­da­mas ke­tu­rio­li­kos, jis per­si­kė­lė į Pa­len­ci­ją stu­di­juo­ti me­nų ir te­olo­gi­jos. O su­lau­kęs dvi­de­šim­ties įsto­jo į Os­mos ka­pi­tu­lą, ku­rios ka­nau­nin­kai gy­ve­no pa­gal šv. Au­gus­ti­no re­gu­lą. Jau­nuo­ju pui­kiai moks­luo­se pa­si­kaus­čiu­siu, tvir­to ir nuo­šir­daus ti­kė­ji­mo ka­nau­nin­ku grei­tai su­si­do­mė­jo Os­mos vys­ku­pas Die­gas di Ace­be­sas (Die­go di Ace­bes), pa­no­ręs jį pa­si­im­ti kar­tu į dvi ke­lio­nes po Pran­cū­zi­ją ir ki­tas Eu­ro­pos ša­lis. Bū­tent per jas Do­mi­ny­kas įsi­ti­ki­no, kaip stip­riai ka­ta­rų ere­zi­ja bu­vo iš­pli­tu­si Pran­cū­zi­jos Lan­ge­do­ko (Lan­gu­e­doc) re­gio­ne.
Pa­sa­ko­ja­ma, kad Tu­lū­zo­je Do­mi­ny­kas iš­ti­są nak­tį ban­dė įti­kin­ti vie­ną ka­ta­rą, kad šis klys­ta. Ši pa­tir­tis tik su­tvir­ti­no vie­ną jo įsi­ti­ki­ni­mą: ge­riau­sias gin­klas ere­zi­jai nu­ga­lė­ti yra pa­vyz­di­nis as­ke­tiš­kas gy­ve­ni­mas ir ge­ras te­olo­gi­nis išsi­moks­li­ni­mas. Ir štai ta­da jo, kaip Evan­ge­li­jos sklei­dė­jo, uo­lu­mo dė­ka ki­lo dvi ini­cia­ty­vos, ku­rioms bu­vo lem­ta pa­lik­ti gi­lią žy­mę: Pro­uil­le mies­te­lio Pi­rė­nų kal­nų pa­pė­dė­je baž­ny­čio­je jis su­bū­rė gru­pę mo­te­rų. Jos bu­vo pir­ma­sis bū­si­mų kon­tem­plia­ty­vių­jų do­mi­ni­ko­nių se­se­rų bran­duo­lys. Vė­liau suor­ga­ni­za­vo ir ne­di­de­lę jo evan­ge­li­niu ide­a­lu su­si­ža­vė­ju­sių ku­ni­gų ben­druo­me­nę. Kar­tu jie pra­dė­jo pa­moks­lau­ti: skur­džiai ap­si­ren­gę ke­liau­da­vo po Pro­van­so mies­tus ir kai­mus, ties­da­mi ke­lią, ku­riuo Os­mos ka­nau­nin­kas nu­spren­dė ei­ti iki ga­lo. Su sa­vo pa­se­kė­jais per­si­kė­lęs į ne­se­niai kry­žiuo­čių už­ka­riau­tą (1213) Tu­lū­zą, ne­di­de­lę, jau su­si­tel­ku­sią ir mo­ty­vuo­tą ben­druo­me­nę pa­ver­tė pa­moks­la­vi­mui pa­si­šven­tu­siu vie­nuo­lių or­di­nu, ku­rį pa­va­di­no pa­moks­li­nin­kais. Ir pri­dū­rė, kad prie ra­gi­ni­mo žodžiu jie tu­rė­tų pri­dė­ti ir veiks­min­ges­nį pa­ra­gi­ni­mą sa­vo dar­bais bei pa­vyz­džiu.
Do­mi­ny­kas sa­vo or­di­nui pa­si­rin­ko šv. Au­gus­ti­no re­gu­lą, ku­rią vis dėl­to pa­pil­dė ke­lio­mis ypa­tin­go­mis nor­mo­mis (įsta­tais), reg­la­men­tuo­jan­čio­mis Evan­ge­li­jo­je skel­bia­mo ne­tur­to lai­ky­mą­si, iš­si­moks­li­ni­mą bei pa­moks­la­vi­mą ke­liau­jant po kraš­tą.
  Ži­no­ma, pir­ma­sis tą re­gu­lą prak­tiš­kai pri­tai­kė pats Do­mi­ny­kas, – jis ke­lia­vo ba­sas, mie­go­jo ant kie­tos že­mės ir gy­ve­no iš išmal­dos.
  Taip su­ma­ny­tas or­di­nas kaip tik ir bu­vo tai, ko rei­kė­jo, no­rint veiks­min­gai „ata­kuo­ti“ ere­ti­kus, nes jis bu­vo pa­grįs­tas jų pa­čių ne­tur­tu, Evan­ge­li­jo­je skel­bia­mu pa­klus­nu­mu bei mo­ra­li­nio griež­tu­mo idė­jo­mis.
  Tu­lū­zos vys­ku­pas Fol­ko (Fol­co) tai su­pra­to ir šiai ins­ti­tu­ci­jai da­vė lei­di­mą, ir ne tik. Jis pats Do­mi­ny­ką 1215 me­tais pa­ly­dė­jo į Ro­mą, kad ten Ino­cen­tas III pa­tvir­tin­tų nau­ją­jį ga­ny­to­jiš­ką pla­ną. Ki­tais me­tais po­piežius Ho­no­ri­jus pri­pažino nau­ją­jį or­di­ną.
  Tuo me­tu Do­mi­ny­kas iš­sklai­dė Tu­lū­zos vie­nuo­lių ben­druo­me­nę, vie­nuo­lius pa­siun­tė į įvai­rias Eu­ro­pos šalis kur­ti nau­jų ben­druo­me­nių. 1220 ir 1221 me­tais Bo­lo­ni­jo­je, ku­rio­je ga­liau­siai Do­mi­ny­kas įkur­di­no pa­grin­di­nę or­di­no būs­ti­nę, įvy­ko pir­mo­sios dvi ge­ne­ra­li­nės ka­pi­tu­los, su­šauk­tos no­rint pa­to­bu­lin­ti or­di­no struk­tū­rą, kad ji ati­tik­tų to me­to krikš­čio­nių vi­suo­me­nės, ku­ri ėmė lais­vin­tis iš fe­o­da­liz­mo ir vė­rė­si nau­joms kul­tū­ri­nėms bei so­cia­li­nėms struk­tū­roms, po­rei­kius. Šiam tiks­lui Do­mi­ny­kas pa­šven­tė pas­ku­ti­nius sa­vo gy­ve­ni­mo mė­ne­sius. Jis mi­rė 1221 me­tais, su­lau­kęs vos pen­kias­de­šimt vie­ne­rių. Pra­ėjus try­li­kai me­tų po jo mir­ties, 1234-ai­siais Gri­ga­lius IX jį pa­skel­bė šven­tuo­ju.

Parengta pagal Piero Lazzarin "Naujoji šventųjų knyga"., Katalikų pasaulio leidiniai.




Užsisakykite: Pranešimai (Atom)