Popiežiaus maldos intencija liepos mėnesiui: už pagyvenusius žmones

 

 

Melskimės už pagyvenusius žmones, kad jie taptų švelnumo mokytojais, kad jų patirtis ir išmintis padėtų jaunesniems su viltimi ir atsakomybe žvelgti į ateitį.
Kai kalbame apie šeimą, negalime nekalbėti apie pagyvenusių žmonių svarbą. Žmonijos istorijoje mūsų dar niekada nebuvo tiek daug, tačiau nežinome, kaip gyventi šį naują gyvenimo etapą: yra daug senatvei skirtų priežiūros planų, bet mažai gyvenimo projektų. Mes, vyresnio amžiaus žmonės, labai džiaugiamės, kai mumis rūpinamasi, apie mus galvojama ir esame mylimi. Tačiau ir mes patys esame arba galime būti švelnumo mokytojai. Dar ir kaip! Šiame prie karo pripratusiame pasaulyje mums reikia tikros švelnumo revoliucijos. Todėl mums tenka didelė atsakomybė prieš naująsias kartas.  Atsiminkime: seneliai ir pagyvenę žmonės yra kaip duona, kuri maitina mūsų gyvenimą, jie yra paslėpta tautos išmintis, todėl reikia juos gerbti. Kaip tik todėl įsteigiau jiems skirtą dieną.

 „Atėjus metui, kai turėjo būti paimtas iš pasaulio, Jėzus ryžtingai nukreipė savo veidą į Jeruzalę. Jis išsiuntė pirma savęs pasiuntinius. Tie užėjo į vieną Samarijos kaimą paruošti, kur jam apsistoti. Bet kaimo gyventojai nesutiko jo priimti, nes jis keliavo Jeruzalės link. Tai girdėdami, mokiniai Jokūbas ir Jonas sušuko: „Viešpatie, jei nori, mes liepsime ugniai kristi iš dangaus ir juos sunaikinti!“ Bet jis atsisukęs sudraudė juos. Jie pasuko į kitą kaimą. Jiems einant keliu, vienas žmogus jam pasakė: „Aš seksiu paskui tave, kur tik tu eitum!“ Jėzus atsakė: „Lapės turi urvus, padangių sparnuočiai – lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti“. Kitam žmogui jis pasakė: „Sek paskui mane!“ Tas prašė: „Leisk man pirmiau pareiti tėvo palaidoti“. Jis atsakė: „Palik mirusiems laidoti savo numirėlius, o tu eik ir skelbk Dievo karalystę!“ Dar vienas tarė: „Aš seksiu paskui tave, Viešpatie, bet leisk man pirmiau atsisveikinti su namiškiais“. Jėzus tam pasakė: „Nė vienas, kuris prideda ranką prie arklo ir žvalgosi atgal, netinka Dievo karalystei“. (Lk 9, 51–62)“

 

 

„Minia, tai sužinojusi, sekė iš paskos. Jis priėmė žmones ir kalbėjo jiems apie Dievo karalystę, pagydė tuos, kuriems reikėjo gydymo. Diena pakrypo vakarop. Prisiartinę Dvylika tarė: „Paleisk žmones, kad jie, nuėję į aplinkinius kaimus bei vienkiemius, susirastų nakvynę ir maisto. Mes juk esame dykumoje“. Jėzus atsiliepė: „Jūs duokite jiems valgyti!“ Dvylika atsakė: „Mes nieko daugiau neturime, tik penkis kepalėlius duonos ir dvi žuvis. Nebent nueitume ir nupirktume maisto visai šitai miniai“. O buvo ten apie penkis tūkstančius vyrų. Jėzus įsakė mokiniams: „Susodinkite juos būriais po penkiasdešimt“. Jie taip padarė ir visus susodino. Tuomet, paėmęs penkis kepalėlius ir dvi žuvis, jis pažvelgė į dangų, sukalbėjo palaiminimą, laužė ir davė mokiniams, kad išnešiotų miniai. Visi valgė ir pasisotino. Ir dar buvo surinkta dvylika pintinių nulikusių kąsnelių. (Jn 15, 4-14)“

Skaitiniai procesijai RM (1118)

I stotis   † Mt 5, 1–12a

II stotis  † Mk 8, 1–9

III stotis † Lk 22, 14–20

IV stotis † Jn 15, 4–14

 ŠVENTOSIOS DVASIOS ATSIUNTIMAS (SEKMINĖS)

Atėjus Sekminių dienai, visi mokiniai buvo drauge vienoje vietoje. Staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi kilus smarkiam vėjui. Jis pripildė visą namą, kur jie sėdėjo. Jiems pasirodė tarsi ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido ant kiekvieno iš jų. Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis, kaip Dvasia jiems davė prabilti. Jeruzalėje gyveno maldingų žmonių iš įvairių tautų. Pasigirdus tam ūžesiui, subėgo daugybė žmonių. Jie didžiai nustebo, kiekvienas girdėdamas savo kalba juos kalbant. Lyg nesavi ir nustėrę, jie klausinėjo: „Argi va šitie kalbantys nėra galilėjiečiai? Tai kaipgi mes kiekvienas juos girdime savo gimtąja kalba? Mes, partai, medai, elamiečiai, Mesopotamijos, Judėjos ir Kapadokijos, Ponto ir Azijos, Frigijos ir Pamfilijos, Egipto bei Libijos pakraščio ties Kirėne gyventojai, ateiviai romėnai, žydai ir prozelitai, kretiečiai ir arabai,– mes visi girdime juos skelbiant įstabius Dievo darbus mūsų kalbomis“ (Apd 2, 1–11)

 

Popiežius prašo melstis už jaunimą