Popiežiaus PRANCIŠKAUS žinia pasaulinės misijų dienos proga2020 m.
(2020 m. spalio 18 d.)
„Štai aš, siųsk mane!“ (Iz 6, 8)
Noriu išreikšti Dievui dėkingumą už tą atsidavimą, kuriuo visoje Bažnyčioje buvo išgyvenamas praėjusių metų spalį minėtas Ypatingasis misijų mėnuo. Esu įsitikinęs, kad jis pažadino misionierišką atsivertimą daugelyje bendruomenių einant keliu, kurį nurodė tema: „Pakrikštyti ir siunčiami: Kristaus Bažnyčios misija pasaulyje“.
Šiais metais, paženklintais Covid-19 pandemijos sukeltomis kančiomis bei iššūkiais, misijinė visos Bažnyčios kelionė toliau tęsiasi nušviečiama žodžio, kurį randame pranašo Izaijo pašaukimo pasakojime: „Štai aš, siųsk mane!“ (Iz 6, 8). Tai visada naujas atsakas į Viešpaties klausimą: „Ką man siųsti?“ Tas kvietimas kyla iš Dievo širdies, iš jo gailestingumo, ir išgyvenant šią pasaulinę krizę juo kreipiamasi tiek į Bažnyčią, tiek į žmoniją. „Panašiai kaip Evangelijos mokinius mus staiga užklupo netikėta šėlstanti audra. Suvokėme, jog esame toje pačioje valtyje, visi silpni ir sutrikę, tačiau tuo pat metu svarbūs ir reikalingi, visi pašaukti drauge irkluoti, vieni kitus guosti. Visi esame šioje valtyje. Panašiai kaip anie mokiniai, kurie vienu balsu šaukė: „žūvame“ (Mk 4, 38), taip ir mes supratome – negalime kiekvienas eiti kas sau, turime eiti drauge“ (Meditacija Šv. Petro aikštėje 2020 m. kovo 27 d.). Esame iš tikrųjų išgąsdinti, sutrikę ir įsibaiminę. Kančia ir mirtis verčia patirti mūsų žmogiškąjį trapumą; tačiau drauge visi suvokiame, kad stipriai trokštame gyventi ir išsivaduoti nuo blogio. Šiame kontekste pašaukimas į misiją, kvietimas išeiti iš savo ribų dėl Dievo ir artimo meilės pasirodo kaip galimybė dalytis, tarnauti ir užtarti. Misija, kurią Dievas patiki kiekvienam iš mūsų, įgalina nuo baimingo ir uždaro „aš“ pereiti prie naujai atrandamo ir per savęs dovanojimą atnaujinamo „aš“.
